Random Fingers muzikoje – nerimtai apie rimtą

Nors Random Fingers įmanoma įsimylėti nuo pirmo akordo, grupės nariai nesiklauso tokios muzikos, kokią groja patys.

Random Fingers ruošiasi didžiausiam savo išbandymui – „Bix“ konkurso finalui šeštadienį

     Bosistas Lukas mėgsta sunkiąją muziką, vokalistė Eglė atvirkščiai – lengvą, lyrinę. Būgnininkas Algirdas klauso 36 Crazyfists, vienas gitaristas, taip pat vardu Lukas, tačiau neretai įvardijamas kaip Pumba, pamišęs dėl Megadeath, o kitas, Gytis, – 70-ųjų ir Jimi Hendrix‘o.

     Entuziastai koncertuoti važiuoja visur, kur juos pakviečia ir su mielu noru prisideda prie idėjinių projektų. Šiame interviu Random Fingers nerimtai kalba apie save ir apie kitus rimtus dalykus.

Neseniai dalyvavote „Barcode“ koncertų sesijoje, kurios metu ant scenos užlipo visa eilė grupių. Kurios jų, jūsų subjektyvia nuomone, buvo verčiausios dėmesio?

Eglė: Man patiko The Deflux – jų bosistas buvo efektingas. Ir, žinoma, „Barcode“ vinis Bedwetters, nes jų būgnininkas ne tik labai gerai grojo, bet ir dainavo ne prasčiau nei vokalistas. Nenorime nieko kritikuoti, tačiau buvo ir daug panašaus kirpimo grupių, kurios skambėjo beveik vienodai.

Lukas: Mes taip pat turime tų tipinių alternatyvios lietuviškos muzikos dainų, kaip „Love Song“ ar „Fucking Shit“. Visgi, esame konceptualesni, visos mūsų dainos turi skirtingus motyvus, idėjas, kuriomis remiasi tiek muzika, tiek tekstai.

Kaip manote, ką „Barcode“ įnešė į Kauno kultūrinį gyvenimą ir kiek jis jam buvo reikalingas?

Lukas: „Barcode“ buvo reikalingas dėl savo vardo ir jį supančios reklaminės kampanijos – kad parodytų, jog gyva muzika yra gyva. Galų gale kuriantiems žmonėms aktualu gauti dozę kritikos ir gaires, kurios nurodytų, kokiu keliu eiti toliau.

Aš asmeniškai tokio tipo renginio Lietuvoje dar nebuvau girdėjęs, todėl sakau ačiū idėjiniams „Barcode“ organizatoriams.

Eglė: Be abejo renginys buvo reikalingas ne tik žmonėms, kurie noriai rinkosi pasiklausyti koncertų, bet ir toms nedidelėms grupėms, kurioms yra sunku išlįsti ir būti pastebėtoms. Kūryba dėl savęs gali egzistuoti, tačiau ateina laikas, kai norisi būti įvertintiems.

Lukas: Taip pat yra labai gerai koncertuoti festivalio ar konkurso metu, kai parenkami profesionalūs garsistai. Galima groti ir baruose, tačiau juose dominuoja kitas verslas, todėl neretai būna atmestinai žiūrima į šį darbą.

Dar vienas renginys, kuriame buvote pastebėti, yra „Bix“ baro jaunų grupių konkursas. Kaip nusprendėte jame dalyvauti?

Lukas: Dalyvauti nusprendėme atsitiktinumo dėka. Kažkas mus informavo apie konkursą, aš parašiau organizatoriams ir buvome pakviesti.

Eglė: Bet visi pamiršo pasakyti man… (juokiasi).

„Kūryba yra kūryba – kas kaip moka, tas taip šoka, o jei nemoka, tai sėdi“

Ko tikėjotės ir kokie jūsų lūkesčiai nepasiteisino, o gal atvirkščiai – pasiteisino su kaupu?

Eglė: Aš buvau nusiteikusi labai pesimistiškai, beveik įsitikinusi, jog nieko nelaimėsime.

Lukas: O aš norėjau gerai praleisti laiką. Nepasiteisino tik vienas mano lūkestis. Buvau išlepintas gero „Barcode“ įgarsinimo ir didelės „Muzikos kalvės“, kurioje repetuojame, erdvės. Mūsų būgnininkas muša smarkiai, o dėl „Bix“ erdvės trūkumo labai atsimušė aidas. Turbūt garso pateikimo prasme esame ne visai lankstūs…

Kokius „Bix“ konkurso rezultatus pranašaujate sau ir kitoms grupėms?

Lukas: Mano nuomone, viską nulems pats „Bix“ amplua. Nors konkursas yra įvairioms jaunoms grupėms, baras pavadintas Lietuvos roko korifėjų vardu, todėl logiška, kad ir laimės roko grupė. Be to, jaučiasi komisijos nusiteikimas, kuri tendencingai gręžiasi į gero roko pusę.

Eglė: Jei laimėsime ne mes, sirgsime už draugiškuosius Part Time Porn, su kuriais grosime jau ne pirmą kartą.

Pakalbėkime daugiau apie jus – dabartinė grupės sudėtis nesikeičia jau metus. O kuo pasikeitė jūsų muzika?

Lukas: Iš pradžių mūsų skambesiai buvo alternatyvūs, šiek tiek melancholiški ir keliantys šypseną. Kai atėjo Eglė, vis dar kūrėme pagal ankstesnės Random Fingers sudėties šabloną.

Tokios dainos kaip „Special Friend“ buvo atsineštos iš seniau ir sukurtos dėka buvusio gitaristo Luko ir vokalisto – gitaristo Edgaro. Nepaisant to, kad išsiskyrėme, esame jiems iki šiol dėkingi.

Eglė: Kadangi gavome šiek tiek dėmesio ir palaikymo, ėmėmės kurti drąsiau. „Diskoteka“ atskleidžia dabartinį mūsų garsą. Tai yra pirmoji daina lietuviškai ir ji puikiai parodo mūsų puoselėjamą freak‘iškumą.

Kalbant apie dainų žodžius, kieno privilegija yra juos rašyti?

Eglė: Tekstus rašome mes su Luku. Pavyzdžiui, „Diskoteką“ kūrėme pas mane susėdę prie arbatos. Būna, kad vienas parašo ką nors pats, kitam kyla dar kitokių idėjų. Tačiau mudviejų tekstai labai skiriasi: mano būna apie nelaiminga meilę, Luko – apie „Lietuvos rytą“ (juokiasi).

Lukas: Esame labai ironiški, netgi sarkastiški. Pavyzdžiui, „Atostogos“ yra autoironiška, iš žmogaus ydų pasišaipanti daina, „Teddy Bear“ – kūrinys apie barakudas. Net „Love Song“ yra meilės dainų parodija: „I got some of your love in my eye / While the rest is slipping down my thigh“.

Ar ir gyvenime esate ironiški?

Lukas: Aplinka yra ironiška. Dainuojame apie rimtą nerimtai, kad žmonės suprastų, jog jų rimtumas peržengia ribas.

Eglė: Aš esu labai nerimta. Iš viso, kas yra rimta?

Lukas: Cunamis (abu juokiasi).

Ar jūsų publika yra ta standartinė „aš klausausi alternatyvios muzikos“ žmonių grupė?

Lukas: Nemanau. Kai koncertavome „Sienoje“ buvo dvi salės: vienoje vyko „Barcode“, kitoje – įprastas pasilinksminimas. Po pasirodymo prie mūsų pribėgo daug žmonių pasakyti, jog jiems patiko koncertas ir toli gražu ne visi jų tą vakarą atėjo dėl alternatyvios muzikos.

Eglė: Man asmeniškai nepatinka tie, kurie sako, aš klausau to, aš nemėgstu ano. Žmogus turi būti įvairiapusiškas, klausyti įvairios muzikos ir nenurašyti to, kas jam atrodo prasta. Kūryba yra kūryba – kas kaip moka, tas taip šoka, o jei nemoka, tai sėdi.

Kaip reikia kurti taip, kad žmonės jūsų darbų nesudėtų į lentyną su užrašu „Panašu į…“?

Eglė: Žmogui, kuris domisi tam tikro stiliaus muzika, ji niekuomet nebus panaši į kažką kitą. Man, nesiklausančiai metalo, visos šio žanro dainos yra vienodos. Tačiau, tas, kuris yra perpratęs jo stilistines subtilybes, visuomet jaus skirtumą.

Lukas: Būna, išgirsti pirmą akordą ir pasąmonėje kyla asociacijų. Jeigu nori, visuomet gali rasti panašumų, nors dažniausiai jie yra laužti iš piršto.

Lietuvoje retai kada sutiksi grupę su mergina priešakyje. Ar jums tai buvo planuota?

Lukas: Ieškodami vokalisto neapsiribojome vien vaikinais ir specialiai nesirinkome merginos. Suprantama, į grupę priėmėme profesionaliausią žmogų. Tačiau dauguma moteriškų balsų, kuriuos teko išgirsti, nors ir gerai valdomi, bet buvo per silpni.

Eglė: Sunkesnei muzikai reikia stipraus balso, o tokį turi reta mergina.

Vasara daugumai muzikantų yra pats darbymetis. Ką jūs veiksite?

Eglė: Aš šią vasarą darysiu kūrybines atostogas, o vaikinai ir toliau dirbs.

Lukas: Yra kur tobulėti – reikia padirbėti prie kokybės, padaryti gerą programą. Kadangi negrojame koverių ir visoms dainoms keliame didelius reikalavimus, ją užpildyti nelengva. Tačiau vasarą, kai Eglei nereikės savęs girdėti, galėsime ramiai repetuoti ir rudenį pažadame grįžti su trenksmu.

Susiję straipsniai:

1. Dainos konkurso starte – Random Fingers ir Kazam! dvikova Šiandien startuoja ilgai sirpintas „Sharkeen dainų dešimtuko 2011“ konkursas, kuriame jūsų teismui...
2. Random Fingers siekia sustabdyti kontracepcijos būdą „ištrauk prieš baigdamas“ Random Fingers vokalistė primena legendinės new wave grupės Blondie dainininkę Debbie Harry,...
3. Kauniečiai Random Fingers pralaužė ledus Vilniuje – laimėtas kelialapis į „Bix“ grupių konkurso finalą Publikai neužteko gero pusvalandžio grupės Electric Lady pasirodymo, todėl pirmą kartą šių...
4. Geros energijos dozė antrajame „Barcode“ koncerte (nuotraukos) Kauno naktinis klubas „Siena“ vasario mėnesį atgimsta roko ritmais – čia jau...