Sharkeen.lt | Naujos muzikos žurnalas

I Am Kloot užduotis – kautis dėl vietos po saule su šiuolaikinės pop muzikos konjunktūra

Penktasis alternatyvaus roko dainių iš Mančesterio albumas priverčia patikėti, jog dar neverta laidoti britų indie sceną. Sakoma: pranašu savoj šaly nebūsi, todėl nenuostabu, jog ši grupė tikrąjį pripažinimą pelnė Vokietijoje.

Ir išties tai taip tolima, lyginant su tuo, kuo šiuo metu mus “šeria” visi anglosaksiško maistream’o scenos aktai, kad išklausęs visą darbą, nejučiom pagalvoji laiko mašina  nukeliavęs kažkur praeitin. Kad ir kiek kritikai juos begirtu – albumų pardavimai nuo to nekyla, tačiau tai tik dar labiau verčia jais žavėtis: neabejotini Bobo Dylano apologetai, anapus Atlanto  turintys savo brolį dvynį Connor’ą Oberst’ą, savy talpina visa tai, ko reikia, kad galėtų tapti šių laikų Morphines – nedideliu prasmingo meno lašeliu didžiųjų komercijos žuvų pilname vandenyne.

Abiejų kolektyvų Jazz skambesiu prisotintas rokas tarsi koks anachronizmas radio stočių topų ir video muzikos klipų televizijų prikimštų galvų aplinkoje: Morphine pradėjo kurti savo gero skonio etalonais tapusius albumus kartu su grunge monstrais, I Am Kloot teko ne lengvesnė užduotis kautis dėl vietos po saule su šiuolaikinės pop muzikos konjunktūra.

Jei Netas “King” Cole’as reinkarnuotųsi kaip baltaodis, tikėtina, kad šiais laikais jo balsas skambėtu labai panašiai į John’o Bramwell’io vokalą

Tai muzika žmonėms, kuriems geras vakaras asocijuojasi su Film Noir produkcija, Henri de Toulouse-Lautrec’o portretais, sodraus viskio stiklu ir nuolat kažkur skubančių žmonių stebėjimu pro langą. Dainų tekstai tiesiog “trenkia” gero ir nelaimingo žmogaus didelio ir negailestingo pasaulio nuotaikomis. Jei Netas “King” Cole’as reinkarnuotųsi kaip baltaodis, tikėtina, kad šiais laikais jo balsas skambėtu labai panašiai į John’o Bramwell’io vokalą. Visgi, pirmoji daina “Northern Skies” sušvinta šviesiomis melodijomis ir net gergždžiantis a la B. Dylan’o balsas skamba itin šiltai. Energingo back vokalo “įvedimas” suteikia  “Northern Skies” potencialo neblogai  įsitvirtinti radio stočių grojaraščiuose.

„Do you fancy a drink, I know a place called The Brink, do you wanna go there?“ ir „the guy on the bus, who’s not quite one of us“ (“To the brink”) poroje vienos dainos eilučių sutalpinta visa I Am Kloot filosofija. Mane labiausiai žavi trečioji daina “Fingerprints”: tokią tempo ir nuotaikos harmoniją pasiekti – užduotis ne iš lengvųjų. Norite išgirsti kaip skambėtu “džiazovi” The Verve, paklausykite “Radiation”.  Apskritai, muzikai nėra ko itin daug prikišti, visos kompozicijos išbaigtos ir puikiai įsilieja į visą albumą. Visgi, iki šedevro dar toloka, bet, norisi tikėti – tai ne paskutinis šių britų albumas ir galimas daiktas kitąkart išgirsime kažką išties didingo.

Labai norėtųsi tikėti, kad šis darbas neliks nepastebėtas, o tie, kurių neišgąsdins iš pirmo žvilgsnio niekaip nepakylanti ritmo amplitudė ir monotoniškumas, jų dėka šis stiprus albumas tikrai nebus pamirštas ir, dedu galvą, kad jei nepagailėsite savo sunkiai uždirbtų pinigų naujajam I Am Kloot CD – įsigysite draugą ilgam ir ne tik prie butelio.

„Northern Skies“

Susiję straipsniai:

1. Rugsėjo 6 d. muzikos rinka pasipildė naujais I Am Kloot, The Coral, Pulled Apart By Horses ir kitų singlais
2. „Mercury Prize 2010″: žingsnis link elitarizmo?

Kategorijos: Muzikinių albumų apžvalga