Sharkeen.lt | Naujos muzikos žurnalas

Atika, jeigu nedainuoja krikščioniškai, tai bent stovi tikinčiųjų pusėje. O man, asmeniškai, malonu klausyti tokių, kurie nėra labiau pasišventę negu aš pats. Ir, suvokus tą krikščioniškąjį užnugarį, kur kas lengviau suprasti, kas dainomis norima pasakyti. Pašalietis to gal nesuprastų: ieškotų džiunglėse asfalto, nematydamas, kad naršo atogrąžų miškuose. Taigi pagrindinis patarimas klausantis šio albumo būtų suvokti, kad tai konceptualus rokas.

„Pokalbiai su žmogum iš anapus… žmogum, kuris gal netgi yra Dievas“, tokią pasirašiau tezę lapelyje klausydamas albumo. Daina „Po šitiek metų“ (arba „Ilsėkis ramybėj“) – vienas iš albumo ramsčių, kuriame tas dialogas ypač išsiskiria. Kaip reaguotumėte, jei jūsų amžinatilsi žmogus kažkokiais būdais sugrįžtų pas jus? Ir sakytų, tai – amžina meilė. Bet ji tarp gyvojo ir mirusiojo neįmanoma, net jeigu ir „Viešpats rekomendavo“. Todėl tokią košmarų šmėklą be dvejonės reikia pasiųst atgal: „Jau šimtąkart mylėjau / Ilsėkis ramybėj“. Kitoje dainoje siejant su šia tema nusistebima: „Negi tu ketini / Beprotiškai mylėti amžinai ką nors iš tolių“.

„Himnų ir vėliavų“ albume išskiriu du pasaulius siaurąja ir plačiąja prasme. Pirmasis variantas apibūdina tai, kad suvokiama takoskyra tarp žmonijos, kur skiriamoji riba suprantama fiziniu atstumu. Tą gali argumentuoti „Laimė Argentinoj“ žodžiai „Tu toli / Tave turbūt bučiuoja / O aš čia pat / Ten, kur stogai važiuoja“. Toje pačioje dainoje galima aptikti ir plačiosios prasmės, dvasinės atskirties ženklų „Iš Mulen Ružo mes / Ten, kur prostitutės, narkomanai, transvestitai“. Šiais žodžiais norima parodyti, kad toks yra savas pateisinamo pasaulio paveikslas, kuriuo prisidengus saugojamasi pavojų.

Pagal dainų tekstus Atikai puikiai tiktų groti psichodeliką. Tą polinkį patvirtinti gali ta pati „Laimė Argentinoj“, kurioje temų įvairovė po išorinį ir vidinį pasaulį laviruoja akimirksniais. „Geriau už džiaugsmą pas dantistą būt“ – žodžiai galėję kilti iš transo būsenos ar kažko panašaus. O muzika apskritai primena Pink Floydų ištraukas su epizodiniu svingo pasireiškimu.

Erdvių sankirtos minimos ir dainoje „Žiema atėjo“ : „Mes bėgte iš geto / Abejonėms kylant“. Į laisvę neryžtingai, nepasiruošus? Tai man primena ne tik individualius potyrius, tačiau ir tautos būklę: ar iš priespaudos ištrūkę į laisvę tikėjomės tokios ateities, ar nepavargome nuo laisvės? Geto motyvai šiame albume pasikartojantys, o taip pat sutinkami kūrinyje „Lietpalčiais praeiviai tekini“, kuriame svarstoma „nejau mes vien instinktais vedini“ iš to geto „parasparniais iš lėto“. Šioje dainoje sutinkami vieninteliai angliški žodžiai – all we need is love. O supratus sakralinę šių žodžių prasmę, pasidaro aišku, kad ta meilė turi būti visapusiška visam gyvenimui.

„Moterų nemylimus mylėk“ (daina „Kaligula laisvai“). Kam šitie žodžiai gali būti skirti? Žinoma, kad tik Dievas gali tokius mylėti. Tačiau Dievas šiame albume – muzika, o jo angelai – didžėjai. Taip sakoma dainoje „Kažkur horizonte (netoli Kolorado)“: „Jo (angelo – sahrkeen.lt) lūpomis į mane prabyla / Dievas iš CD grotuvo“.

Atikos albumas „Himnai ir vėliavos“ tapo geriausiu lietuvišku albumu „Sharkeen geriausi 2009″ muzikos rinkimuose

Susiję straipsniai:

* Atika pristato naują singlą „Himnai ir vėliavos“
* Sharkeen geriausi 2009: lietuviškos nominacijos
* Muzikos radaras #7: įdomiausia ypač lietuviška muzika šią savaitę
* „Roko naktys 2009“ apjungė praeities ir ateities talentus

Apie Atikos „Himnus ir vėliavas“ taip pat rašo:

* Tomas Viluckas: „Po karų lieka „Himnai ir vėliavos“
* Ramūnas Zilnys: 2009 m. spalio 31 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“

Susiję straipsniai:

1. Atika naujausią singlą iš baladės pavertė trankiu rokenrolu
2. Atika naują singlą „Tebūnie, kas buvo“ skiria artėjančiai meilės dienai
3. Atika pristato naują singlą „Himnai ir vėliavos“
4. Dar negirdėta Atika: EP „Geriausia ką turime. Iš to, kas liko“
5. 2010-ųjų muzikinis fonas: Atika (ir visa kita, ką klausiau praėjusiais)

Kategorijos: Muzikinių albumų apžvalga